Šiemet Naujuosius sutikau viena, savo namuose. Ir tai buvo geriausia pradžia EVER.

 

Paskutinis laikotarpis iki Naujųjų tam tikra prasme buvo „juodas”. Gruodžio pradžioje nukritau namie nuo laiptų – esminis kertinis taškas. Krentant prabėgo gyvenimas prieš akis ir suskambo vienintelė mintis galvoje: „nuo šiol viską, ką darysiu, darysiu IŠ MEILĖS”.

 

Tuomet praėjo trys savaitės per kurias, rodos, apsivertė gyvenimas – kažkas atėjo, kažkas išėjo, kažkas atsileido, kažkam atleidau, keitėsi suvokimai, mintys, požiūris į kūną, sveikatą, gyvenimą iš esmės.

 

Suvokiau, kad etapas „viskas blogai” yra tik dalis kelionės, kad atsidurčiau būtent čia. Kad vėl atverčiau savo širdį. Vėl imčiau JAUSTI. Nes ESU GYVA, kol JAUČIU.

 

Naujųjų išvakarėse stebėjau paskutinį metų saulėlydį ir širdyje buvo tiesiog RAMU. O man tai yra LABAI DAUG. Tuomet parašiau 5 A4 lapus apie savo praeitus metus. NIEKADA NESU TO DARIUSI, nes visuomet būdavau per daug užsiemusi. Ir tai buvo geriausia praėjusių metų dovana sau.

Suvokiau, kad pasiekiau savo 2020 metų tikslus jų nerašiusi ir „nebūrusi” – tiesiog iš gelmės žinojau, kad to noriu ir jaučiau, kad turiu ten judėti – PASITIKĖJAU.

 

Viena mano didžiausių pamokų – IŠMOKAU ATLEISTI ir PAPRAŠYTI ATLEIDIMO. Nes, kažkokiu būdu, išmokau pamatyti kitą žmogų ne per savo prizmę, o tokį, koks jis yra. Ir, mano nuostabai, kiekvienas žmogus yra NUOSTABUS – ne savo savybėmis, o savo esybe. Tą visuomet žinojau savo protu, bet tai įgavo kitą prasmę PATYRUS.

 

Pajaučiau begalinį dėkingumą, kad visi mano sutikti žmonės ir situacijos atvedė mane ten, kur esu šiandien. Nukrito mano susikurti idealai, reikalavimai, lūkesčiai SAU ir kitiems, o su tuo atėjo lengvumas, atvirumas, DRĄSA ir LAISVĖ.

 

Išlydėjau sena ir sutikau nauja su dėkingumu, meile ir pagarba – dar niekada nesijaučiau taip gerai viena pati su savimi. Mylėdama tai, kas esu. Savo kūną, savo vidų. Tą naktį užmigau su šypsena, o prabudau su dideliu įkvėpimu, kuris mane lydi iki šiandien. Įkvėpimu KURTI SAVO GYVENIMĄ.